Kovo 20 d., šeštadienį 19:00-21:30 kviečiame jus dalyvauti Holokausto 80-mečiui skirtos knygos „Tylos uždanga" pristatyme - online konferencijoje.
Pranešėjai:
Registracija: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSc1MtEY9RuhATmMipMo3E6vIp571orhxLtiK_ehHTaD5E6cxA/viewform
0 Comments
Man didelė garbė, kad mano knyga „Tylos uždanga“ išversta į lietuvių kalbą. Antrasis pasaulinis karas jau seniai praėjo, bet ant ateities kartų vis dar krinta praeities šešėlis, ir jis kur kas didesnis, nei pačios galėtų pagalvoti. Lietuvoje žmonių žaizdos iki šiol yra gilios ir kraujuoja. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimose apie praeitį daug nekalbėta. Ant praeities prisiminimų, traumų ir kalčių pančių nusileido tylos uždanga, kuri neperplėšta dar iki šiandien. Prisimenu, kaip pirmą kartą apsilankiau Kaune ir Vilniuje. Pasirodo, mūsų istoriniai ryšiai su Lietuva yra glaudesni, nei manėme. Kelionėje susipažinome su Lietuvos praeitimi ir XV a. Didžiosios Kunigaikštystės įtaka šiandieninei Lenkijai, Ukrainai ir Rusijai. Supratome, kokį poveikį šaliai padarė praeityje kaskart iš naujo sudarytos sąjungos ir aljansai ar priverstiniai valdžios perėmimai. Vingiuotuose istorijos keliuose žydų gyvenimas Lietuvoje suklestėjo nuo XIV a. XVII – XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pamažu virto vienu iš Rytų žydų centrų. Vilna buvo vadinama Šiaurės Jeruzale. Iki 1940 metų Lietuvoje gyveno apie 240 000 žydų. 1941 metų vasarą vokiečių ginkluotosios pajėgos okupavo Lietuvos teritoriją. SS operatyviniai būriai kartu su lietuvių savanoriais per šešis mėnesius nužudė daugumą žydų. 90 % šalies žydų gyventojų karo pabaigos taip ir nesulaukė. Vienas pagrindinių masinių žudikų Lietuvoje ir SS operatyvinių būrių vadovas buvo Valteris Stahleckeris. Jis buvo teisininkas ir atvyko iš mano miesto Tiubingeno. Stahleckeris, kaip ir daugelis kitų SS masinių žudikų, baigė Tiubingeno universitetą. Jie visi yra atsakingi už 700 000 žydų mirtį. Pirmajame šios knygos skyriuje išsamiai pasakoju apie savo miesto istoriją. Taip pat rašau apie sunkią naštą, kurią ant savo pečių neša aukų ir vykdytojų palikuonys. 1940 metais Lietuvą okupavo Raudonoji armija. Stalino priespauda traumavo tautą. Žydų daugelis nekentė – galbūt dėl audringos Lietuvos istorijos, o galbūt dėl to, kad nemažai jų, komunistiškai nusiteikę, kolaboravo su rusų okupantais. Gal todėl daugelis lietuvių džiaugėsi į šalį įžygiavus vokiečių kariuomenei. Daugeliui šalių, į kurias įsiveržė, okupavo ir niokojo vokiečių Vermachtas, sunku pažvelgti ne tik į aukom nusėtą istorijos pusę, bet ir į tą, kurią slegia asmeninė kaltė. Skaudu pripažinti, kad daugelis lietuvių savanoriškai ir veiksmingai padėjo vokiečiams žudyti žydus. Kodėl, nepaisant istorikų darbo, praėjus daugeliui metų po Antrojo pasaulinio karo, mūsų šeimų istorijas gaubia tylos uždanga? Ir kodėl iki šiol Lietuvoje egzistuoja neapykanta žydams ir antisemitizmas? Dabartinė vaikų ir anūkų karta Lietuvoje stebisi, kodėl jie turi išgyventi nutrūkusių santykių, alkoholizmo, smurto artimoje aplinkoje ir neaiškių baimių pasekmes. O kaip įvykiai klostėsi Vokietijoje? Milijonai vokiečių kareivių po 1945 metų grįžo iš nelaisvės. Karas jiems atnešė daug traumų, tačiau jie patys buvo tapę žudikais, nusikaltėliais, žiaurumų vykdytojais. Tiesiogiai ar netiesiogiai jie dalyvavo žudant ir naikinant milijonus žmonių. Šie kareiviai pernelyg giliai įklimpo į nacionalizmo nusikaltimus ir savo rankomis Vermachte suko negailestingą naikinimo mašiną.
Tik nedaugelis karo kartos vokiečių pripažino tiesą. Dauguma jų taip ir nesugebėjo prabilti apie savo kaltę, traumą ir kančią. Už pasakojamų anekdotų ir šabloniškų, pasikartojančių istorijų jų vaikai ir anūkai klausė savęs: „Ką iš tikrųjų padarė tėvas? Senelis?“ Argi ne keista? Kaip ant lietuvių vaikų, anūkų ir proanūkių, kurių protėviai tapo nacionalizmo aukomis arba vykdytojais, taip ir ant vokiečių vykdytojų kartos palikuonių krito tylos uždanga. Budelius ir aukas jungia nematomas likimas: jų palikuonys kenčia nuo tėvų ir senelių nebylystės bei tylos ir jaučia, kaip jų našta perduodama iš kartos į kartą. Viso to pasekmės ‒ tai neįvardintos baimės, santykių sutrikimai ir vidinė siena, neįsileidžianti tiesos apie savo šeimos istoriją. Linkiu, kad skaitytojas per šią knygą priartėtų prie tiesos. Tai gali padėti išgyti ir susitaikyti: su savo šeima, savimi, Dievu ir galbūt su tais, kurie pakenkė jūsų šeimai. |